Pastatas – jungtis, laipsniškas perėjimas tarp žaliojo skvero ir miesto kvartalo.

Koncepciją padiktavo supantis kontekstas ir teritorijos specifika. Projektuojamas objektas įsiterpęs pailgame sklype tarp žaliuojančio skvero ir gyvenamojo kvartalo blokų, vyrauja susiklosčiusi pėsčiųjų ir automobilių judėjimo infrastruktūra. Kaimyniniai pastatai formuoja aiškų perimetrą, į sklypą statmenai įsiremia vidinė kvartalo gatvė. Šie elementai projekte interpretuojami kaip pastato meninės raiškos formantės, kuriančios stilistinę architektūros raišką. Ikoniška tūrio forma, tęsianti perimetrinio užstatymo tradiciją, leidžia maksimaliai išsaugoti sklypo medžius. Smailėjantis fasadas nesuardo susiklosčiusios srautų judėjimo infrastruktūros, reaguoja į esančius pėsčiųjų takus. Šis sprendimas apžvalgos rakursui, stebimam atvykstant iš miesto centro, suteikia papildomo ekspresyvumo, vizualiai dematerializuoja pastato formą. Pagrindinis fasadas suvokiamas kaip erdvėje virpanti plokštuma: skvero medžių idėja pratęsiama ir reflektuojama vertikalių medinių žaliuzi sistema. Kiti trys fasadai, įsiterpę tarp gyvenamųjų namų ir konceptualiai reflektuojantys jų architektūrai, formuojami iš kietesnių apdailos medžiagų – Klaipėdai būdingų raudono molio plytų. Galiniuose pastato fasaduose demonstruojama „tirpimo“ idėja. Įvyksta netikėtas laipsniškas apdailos pokytis. Tarp vis labiau retėjančių medinių elementų daugėja plytų apdailos. Šis sprendimas dar labiau paryškina sumanymo kontekstualumą plačiąja prasme – šis sprendimas naujoje kokybėje pratęsia itin charakteringas pajūrio miesto fachverko tradicijas.